Naujametinis tekstas

Laimingų 2012-ųjų arba pasaulio pabaigos belaukiant. Kristina Sabaliauskaitė, 2011 Gruodžio 30 d. 09:00

Be temos

Ilgai svarsčiau, apie ką bus paskutinis šių metų įrašas. Praėjusių metų apžvalga? Hm, per daug laidotuvių (Elizabeth Taylor, Steve Jobs, Amy Winehouse, Justinas Marcinkevičius, Vaclavas Havelas) ir tik vienerios tikrai galingos vestuvės (Catherine ir Williamo). Apie tai kas matyta, nuveikta, aprašyta? Na, matyta, nuveikta, aprašyta – kam gi prie to grįžti? Vis susilaukiu pasiūlymų sudaryti skilčių ar šiaip publicistikos rinkinį ir visada sakau „ne“ – mano galva, publicistikos tekstai, jei jie greiti, aktualūs, su pirštu ant pulso, tai jie – kaip espresso puodelis. Įkalei-perskaitei, gavai dozę energijos-polemikos, ir – pamiršai. Įdomu bus gal kada nors retrospektyviai, po dvidešimties metų, bet ne pusmečiui praėjus.



Tad siūlau pažvelgti į ateitį, į 2012-uosius, juolab, kad pagal astrologinį majų kalendorių ateinančiais metais turėtų pagaliau ateiti pasaulio pabaiga. Primenu, kad ji labai rimtai pranašauta ir 1000-aisiais metais po Kristaus, ir 1033-aisais, ir 1496-aisiais, ir 1533 metais, ir 1666-aisiais. Vien XX amžiuje pasaulis, pagal pranašautojus turėjo nueiti velniop nei daugiau, nei mažiau, o net aštuonis kartus - 1914, 1915, 1918, 1920, 1925, 1941, 1975 ir 1994 metais – ir čia neskaičiuojant, žinoma, 2000-ųjų, kuriais laukta jei ne pasaulio pabaigos, tai nulinės datos kompiuterių sistemose ir visuotinio pasaulinio lūžimo. O jei tikėsime Jehovos liudytojais, tai geriausia išvis gyventi jau susikrovus įkapes į lagaminėlį ir be jo nė kojos nekelti iš namų – dėl visa pikta… Bus ar nebus pasaulio pabaiga 2012-aisiais, siūlau jums, kaip sakoma, carpe diem. Ir – kelis įžadus naujiesiems metams. Tikrai tikiu, kad laikytis jų – visai neblogai.

Investuokite į vieną didžiausių mūsų laikų vertybių, kurios kaina kyla, o ištekliai vis mažėja ir mažėja – ir pasaulyje (jei, žinoma, tikėsime pranašystėmis), ir mums kiekvienam asmeniškai. Investuokite į… laiką. Nešvaistykite jo niekams, nemaloniems žmonėms, tuščiam plepesiui apie neįdomius dalykus. Būkite mandagūs, bet kategoriški atsisakydami laiko vampyrų, svetimų pastangų ant jūsų pečių užritinti jums nepriklausančius darbus už kuriuos nesulauksite nė “ačiū”. Nešiokitės knygą ar skaityklę rankinėje – tiems atvejams, kai atsidursite užknisančiai ilgoje eilėje; kelionėje vengdami nuobodaus pašnekovo – nusnūskite…

Išloštą laiką panaudokite vienai didžiausių ir vis rečiau aptinkamų gyvenimo prabangų ir malonumų – tingėjimui. Svarbu, kad jis netaptų nuolatine būsena, tačiau karts nuo karto (pavyzdžiui, kartą per metus) imti sau ir leisti ko nors nepadaryti vien dėl to, kad tingu ir taip įsigeidei – labai sveikas dalykas, suteikiantis gerą galios ir kontrolės pojūtį, be jokio sąžinės graužimo.

Apskritai, nustokite be pagrindo nerimastauti, arba, kalbant lietuvių liaudies kalba – nesiparinkite. Dažniau prisiminkite gerą žydišką posakį “būna ir blogiau” – čia iš to anekdoto, kur Šlomas susitinka Moišę ir sako: “girdėjai, kokia tragedija? Vakar Abraomas anksčiau parėjo namo, užtiko Sarą su meilužiu, abu nušovė, paskui įsikišo pistoletą į burną ir nusišovė pats.” Moišė sako: “Būna ir blogiau.”, o Šlomas: “nu Moiše, gi tokia tragedija, kas gali būti dar blogiau?”. “Būtų anksčiau parėjęs užvakar – būtų Sarą užtikęs su manim”. Taigi, patarimas paprastas – būkite dėkingi už kiekvieną dieną, kuri praėjo be nelaimių. Nežiūrint į visas nesąmones, į recesiją ir bendrą moralės nuosmukį, mes gyvename labai gerais laikais. Nesutinkate? Jums reikia tupėti tranšėjoje kaip pirmojo pasaulinio karo kareiviui? Merdėjate koncentracijos stovykloje? Priešo kareiviai prievartauja jūsų žmoną, o tėvynės rekruitai trempia pasėlius kaip XVIII amžiuje? Ne? Visos kitos problemos – niekniekiai, lengvai sutvarkomi pagalvojant už ką balsuoji per rinkimus ar šiaip padoriai ir principingai elgiantis kiekvieną mielą dieną.

Būkite mandagūs. “Ačiū”, “prašau”, “kaip malonu”, “jei galėtumėt, būčiau dėkingas”, “apgailestauju, bet neturėsiu galimybės” – tai lingės, amortizatoriai, dėl kurių dardėjimas per kasdienybės duobes tampa ne toks nemalonus ir mažiau skausmingas. Šiais laikais kai stačiokiškumas ir chamizmas tampa vos ne geru tonu, “lingės” vis dažniau pamirštamos. Tad nereikia stebėtis, kad vakarop kai kurie išlipa iš purvino vežimo be lingių gerokai nutrankytu pamėlusiu užpakaliu ir pikti ant viso pasaulio. Ak, taip, ir dar elementariausias mandagumas – atsakyti į laiškus, net jei atsakymas ir neigiamas. Prancūzai yra išlavinę laiškų (taip pat ir neigiamų) rašymo meną beveik iki atskiro kalbos porūšio. Lietuviai, jeigu neatsako į laišką, tai, žinok, atsakymas by default, pagal nutylėjimą, – “ne”. Ir labai sunkiai pasako “atsiprašau”, nors kartais to reikalauja paprasčiausias orumas. Daktaras Jozefas Frankas aprašė tokią istoriją, nutikusią XIX amžiaus Vilniuje: viena ponia, neapsikentusi samdyto vežiko prakaito smarvės, tarstelėjo, kad šiam neprošal būtų dažniau praustis, į ką šisai atšovė: “tegul ponia džiaugiasi, kad dar nenusiaunu batų”. Istorinis žanras aktualus kaip niekad – dabartinė laiko dvasia tokia, kad po dviejų šimtų metų analogiškos situacijos dar dažnai pasitaiko; tiesiog tikras roman à clef…

Sakykite “myliu” ir kitus gerus žodžius kuo dažniau. Jie – kaip burtažodžiai, jie mėgsta būti tariami ir prišaukia gerus dalykus. Nebūkite emociniai šykštuoliai, kurie tyli ir sunkiai iškošia ką nors gera ar švelnaus, nes “nėra iki galo įsitikinę”, nes “tikrų dalykų nereikia subanalinti”, „nes liaupsių ir taip užtenka“, „nes žodžiai nieko nereiškia“. Tyli, tyli, šykšti, šykšti gero žodžio ir prabyla tik tuomet, kai reikia rašyti nekrologus ar sakyti laidotuvių kalbas – tada jau tampa tikrais poetais ir oratoriais, nors iš tiesų panašesni į maitvanagius ir kapinių kranklius. Kasdien pasakykite bent po vieną gerą dalyką, nuo kurio nušvistų kito veidas – artimojo, kaimyno, nepažįstamojo, pardavėjos…

Stenkitės, kad žodis „myliu“ kuo dažniau virstų kūnu: mylėkitės – kuo dažniau, kuo daugiau, lėtai ir greitai, kaip tik patinka. Ne „dulkinkitės“, ne „užsiimkite seksu“, ne „darykite vaikus“ ar „atlikite santuokinę pareigą“, ne „pasikasykite“, bet mylėkitės – taip, lyg rytoj ateitų pasaulio pabaiga ir šiandien būtų paskutinis kartas gyvenime. Pamatysite, gyvenimas iškart atrodys gražesnis, daugiau šypsositės, lėčiau sensite ir dažniau tarsite gerus žodžius. Rimtai.

Jei gražūs žodžiai vis dar droviai sprangūs – apsieikite be jų, tiesiog dovanokite gėles. Be progos. Mylimajai, eidami į svečius, ar vien todėl, kad žibuoklių, pakalnučių, jazminų, pinavijų ar jurginų žydėjimo metas. Glėbį ar vieną žiedą, nuskintas sode, užaugintas Žiežmariuose ar Olandijoje, pirktas iš moteriškių prie Operos ir Baleto teatro. Ne tik Vakarai, bet ir kitos pasaulio kultūros gėles naudoja kaip kalbos ir raiškos priemones svarbiausiems būties dalykams išsakyti.

Kalbėkitės. Bet pirmiausia – pradėkite laikytis televizinės dietos. Nors kartą per savaitę susėskite vakarieniauti be televizoriaus ir tylą užpildykite pokalbiais – apie viską. Apie praėjusią dieną, apie matytą spektaklį, apie perskaitytą knygą, apie tai, kas nuliūdino, apie tai, kas pradžiugino. Reikškite savo mintis, argumentuokite, ginčykitės, prikaustykite ar glostykite žodžiais – mes beveik pamiršome iškalbą ir mūsų televizinis eteris, kuriame vyrauja arba visiška tratanti beprasmė logorėja, arba mikčiojantis, sukaustytas klupčiojimas pristingant žodžių prasmingoms mintims išreikšti – liūdnas liudijimas. Jei jau įsijungsite televizorių, žiūrėkite kultūros laidas – ten bent jau kalba geri oratoriai, istorijos, politologijos ar filosofijos profesoriai. Stengtis pramokti sklandžiau ir dailiau kalbėti – vienas iš mano pasiryžimų ateinančiais metais.

Pasikartosiu, bet išjunkite televizorių ir pradėkite gyventi, o ne su šlamštiniais užkandžiais ir alaus butelaičiu stebėti neskoningai apsirėdžiusių vidutinybių „talentų“ šou. Nusipirkit karaoke prietaisą, prisikvieskit draugų ir padainuokit patys. Patys užsirašykit į šokių kursus, o ne žiūrėkit „Šok su žvaigžde“. Suburkit šeimą gaminti išmoningiausio patiekalo ar vakarienės ir paverskit tai žaidimu ar konkursu. Dar geriau – išgerkit po darbo kavos ir išeikit iš namų vakare: Lietuvos miestuose tiek daug visko vyksta vakarais, o miestai tokie nedideli, kad per vieną vakarą galima aplankyti net kelis kultūrinius renginius. Jūsų mieste nieko nevyksta? Susiorganizuokit su bendruomene patys – renginį, konkursą ar diskusijų apie knygas klubą. Svarbiausia – pradėkit gyventi, nustokit pletkinti apie kitus ir geriau patys tapkit paskalų objektu. Tai kur kas įdomiau ir stilingiau, o be to, koks skirtumas, jei kitąmet vis tiek ateis pasaulio pabaiga? Bent jau bus smagu jos belaukiant!

Laimingų Naujųjų metų!