Gruzija 2014 - buvom

  Kai kada spontaniški sprendimai būna gana vykę. Manau sprendimas nusibaladot dar kartą į tą kraštą buvo tikrai "teisingas" sprendimas. Per keletą dienų surinkta komanda turėjo būt įdomus eksperimentas kelionėje.

Pasiruošimas šį kartą buvo neįdomus. "Profai" jau manė viską žinantys, "naujokai" gal būt drovėjosi klausinėt, bet užteko vieno pasėdėjimo prie bokalo alaus , kad visos problemos būtų išspręstos. Artėjant išvykai peržvelgiau orų prognozes ir jos man pasirodė ne itin malonios. Bendra temperatūra 32-36 laipsniai, iš 10 dienų - 6 dienas turėjo lyti. Nu ir švilpt, pagalvojau, ne cukrinis, neištirpsiu. Nors kirbėjo mintis, kad pravažiuot kai kur bus neįmanoma.
  Taigi tvarkingai atvykę į oro uostą buvom įleisti į lėktuvą, o kadangi šįkart Ingutės nebuvo, tai  viskas apsiėjo be nuotykių, nieko neareštavo, peilių neatėmė, autobusu lėktuvo vytis nereikėjo.
  Po 3,5 val atsidūrėm Kutaisyje, muitininkai pasigrožėjo mūsų veidais ir buvom išspirti į 32 laipsnių karštį .
Kadangi dar nebuvo mūsų autobusiuko, kiek pradėjom nerimaut.

  Priežastis buvo paprasta - mūsų reiso laikas buvo paankstintas. Ir štai su plačiausia šypsena pasirodo JURGIS

 Ir prasidėjo įsijautimas į gruziniškos kasdienybės vėžes. Autobusiuke buvo ir raudonojo, ir baltojo vyno, čačios litriukas, kad drakono galvą vieną - kitą galėtume nusukt.

Mašinoje mūsų laukę vyno kiekiai mums pasirodė tiesiog juokingi ir pirmoje vyninėje puolėm pildyt savo atsargas

 Dabar ramiai galėjom judėt toliau gėrėtis vaizdais, pasirūpint suvenyrais turguje. Bendros pirkimo panikos pagautas ir aš apturėjau neatsargumą ir nusipirkau ąsotėlį. Toks nedidelis, bet ir nemažas, tad teko su juo tąsytis visas dienas ir klausyt Laimos grėsmingų perspėjimų, kad bet kurią minutę jam bus nudaužta rankena. Bet didžiai nuostabai anas sėkmingai atlaikė visą kelionę

O aš be abejo negalėjau ramiai praeit pro kvietkelius

Pirmi gausūs pietūs restoranėlyje priminė, kad čia druska yra labai mėgstama ir sekančias dienas teks pamiršt druskines. Matyt dėl per didelio kiekio druskos, Laima iš karto puolė maudytis į upelį, kurio vandens spalva nekėlė ypatingo susižavėjimo

Pasistiprinę patraukėme toliau ir vienu momentu pajaučiau, kad autobusiuke girdisi tik variklio gausmas, o visas ekipažas taikiai snaudė įvairiomis pozomis, bet mirtinais gniaužtais suspaudę savo stiklines ir pasiruošę eilinei porcijai kvapnaus vyno. Matyt ankstyvas kėlimasis ir kelionės nuovargis davė savo rezultatus

  Autobusiukas visus snauduolius atvežė iki Gorio, kuriam nesustojom , nors galima būtų aplankyt Stalino muziejų, tvirtovę ant kalno

 Bet pagrindinis mūsų tikslas buvo Uplistsikhe, miestelis iškaltas smiltainio uolose, pradėtas apgyvendinti maždaug apie I amžių prieš Kristų. Apie IV amžių tapo miestu. Pagoniškos apeigos buvo atliekamos čia ir po krikšto, o IX - XI amžiuje per turkų okupaciją, čia buvo perkelta ir sostinė. Po 1920metų žemės drebėjimo , dalis patalpų buvo sugriauta, kiti statiniai liko atviri be dengiančių galerijų

Kadangi kompleksas gana didelis ir sunku kai kada susigaudyt kur kas yra, mus lydėjo vietinis gidas












Aplankėm visas pagrindines patalpas- šventyklą, gyvenamas patalpas, vaistinę, turgų, vyno spaudyklą ir saugyklą. Stebino kiek darbo buvo įdėta iškalant uoloje tiek erdvės gyvenimui primityviais įrankiais.

Apėjus kompleksą, buvom pakviesti į gido vyninę, kur paragavę po taurelę, dar sau pasiėmėm keletą litriukų

Kelionė artėjo link Tbilisio, vyno kaitra vis labiau artino mus prie gruziniškos dvasios, vynas aitrino kraują ir    .............. linksmybės mūsų autobusiuke perėjo į sekančią stadiją. Vietos stoka nė kiek netrukdė šokiams

ir gruziniškoms dainoms, tarpuose įterpiant ir lietuviškas

Maždaug tokiu dvasios pakilimu  "prisirašymas" tesėsi ir Tbilisyje prie vakarienės stalo. Deja kompromituojančių nuotraukų nepavyko padaryt, nes perdėm buvau įsijautęs į užstalės dalyvio vaidmenį

   Liepos 8 diena
 Maršrutas :Tbilisis-Tsalka-Paravani ežeras-Ninotsminda-Akhalkalaki-Khertvisi-Pia-Vardzia

  Kaip nekeista, bet rytas atėjo, pasitikdamas visus pro debesis prasismelkiančiais saulės spindulių probėkšmais ir žemę trumpam suvilgančiais lietaus šuorais. Vakarykščias pasisėdėjimas prie stalo dar vis bando pasireikšt nevalingu galvos sukimu ir trumpu orientacijos praradimu. Bet tai visiškai netrukdo jaustis tvirtai įėjus į Gruziniško gyvenimo vėžes. Stikliukas čačos galutinai užmušo bundantį drakoną ir praskaidrino akutes, o atrodytų tokia elementari kiaušinienė pusryčiams buvo nepaprastai skani.
  Išvažiavus iš Tbilisio patraukėm į pietvakarius. Kadangi aš vis dar jaučiau vakarykščios vakarienės padarinius, vairavo Laima. Pakilom ant plato apie 2 km aukštį ir įdomybės kaip ir pasibaigė - gana nuobodus peizažas, pliki gūbriai, apie 15-17 laipsnių šilumos, vėjas košiantis kiaurai ir tarpais smagaus lietaus dozės.

     
  Kadangi šiose vietose gyvena daugiausia armėnai ir rusai, tai užrašai irgi daugiausia rusiški. Kraštas atrodo gana biednai, daug apleistų namų, netvarka. Kadangi beveik visur plyti pievos, tad karvių kiekis gana įspūdingas. Be abejo jos elgiasi lygiai taip pat kaip ir Lietuvoj. Jų giliu įsitikinimu mašinos ant kelio tai tiesiog įkyroki bimbalai, į kuriuos nederėtų kreipt dėmesio tokioms orioms asaboms.
  Apie pietus pasikeitėm su Laima vietomis ir man iš karto pasidarė linksmiau, kadangi sėdėt mašinoje nelaikant vairo man žiauriai nuobodu.
  Priartėjom prie Paravani ežero (2073 m virš jūros lygio)

Stebino žiedų gausa pievose

 Bet mes turėjom slaptą planą, kurio įgyvendinimui buvo išsiūsta pora patyrusių "rinkėjų"

O tada puolėm bučiuot "aukas". Nusprendėm , kad trisdešimt (bent aš taip manau) metų pragyventų kartu, tai visai tinkama proga įteikt gėlių puokštę Laimai ir Vytuliai, palaistant tai vynu

  Pagerbę bendrakeleivius , nutarėm surengt lietuvišką rimties valandėlę moterų vienuolyne. Tad pravažiavę ežerą pasukom į šoną į kaimelį. Kaimelis nemažas, bet apsidairius aplink tik retose vietose galima išvysti medžių guotelius, tad visai nestebino iš mėšlo ir šiaudų padaryti briketai ir sudėti saulėje džiovinti. Jie taip pat atliko ir tvoros vaidmenį. Tik po ilgų įtikinėjimų mūsų gražuolės sutiko papozuoti šiam fone, dar labiau pabrėždamos savo išskirtines savybes

bet mūsų tikslas buvo II amžiaus moterų vienuolynas

Bet kiek labiau nei vienuolynas , stebino šalia esantys pastatai, kurie buvo su žaliuoju stogu, viduje matėsi labai šiuolaikiška įranga, nors sienos pritaikytos prie aplinkos iš akmenų

Ko gero ten viršuje ir mylimos karvės galėtų ganytis, tik gal bitės maišytų. Sugrįžus prie mašinų, sukėlėm vietinių armėniukių susidomėjimą. Iš po lenktų juodų antakių žybčiojančios akutės mums irgi kėlė susidomėjimą, bet šalia sėdinčio nenusakomo amžiaus prievaizdo , lyg ir netyčia, per petį mestas trumpas žvilgsnis atvėsino mūsų užsidegimą

Taigi apsilipdę ratus karvašūdžiais vėl įsukom į pagrindinį kelią ir tesėm kelionę.Pravažiavus Akhalkalaki miestelį, vaizdas kiek pradėjo keistis. Pradėjom leistis į kanjoną, reljefas pasidarė įdomesnis ir vyno gėrimą pakeitė dairymasis pro langus. Kadangi per šiuos kanjonus praeidinėjo "Šilko kelias", matėsi daug senosios architektūros elementų. Šlaituose vis dar išlikę terasų fragmentai, kur buvo auginamos įvairios kultūros,

Khertvisi tvirtovė, kurią aplankysi sekančią dieną

Ties šia tvirtove pasukom į šoną nuo kelio palei Mktvari upę- ilgiausią Gruzijos upę, kuri pro Tbilisį pasiekia Turkiją ir Azerbaidžaną ir baigiasi Kaspijoje. Čia išlikę daug statinių, menančių ankstyvuosius viduramžius, kai šis kraštas pagrindines pajamas gaudavo iš Šilko kelio karavanų

  Dabartinis kelias praeina kitoje kanjono pusėje, tad galėjom apžiūrėt muitinės postus, kelio liekanas, slaptus išėjimus prie upės. Dar pavažiavus toliau, kitoje upės pusėje atsivėrė visas Vardzijos uolų miestelio vaizdas

Rytoj eisim į tai pasižiūrėt iš arčiau. O šios dienos vinis turėjo būt apsilankymas Vardzijos "Grand SPA" 

Šiaip iš tolo pasižiūrėjus gal nekaip atrodo, bet išorė ne visada atitinka turinį.O turinys tai apie 70 laipsnių karščio natūralus mineralinio vandens šaltinis, kuris baseine atvėsta iki maždaug 40 laipsnių

Po pasiplaukiojimo reikia dar apie pusvalandžio kad atvėstum. 

 Viską vainikavo puiki vakarienė su vynu ir netikėtai pasirodžiusiu Tengo (jo mikroautobusas mus vežė iš Kutaisio į Tbilisį). Turint omenyje, kad jo žmona žemaitė, tai vakarienės tostai buvo labai tautiški.Apie kelintą valandą visi sumigo negalėčiau pasakyt, bet raginimai iš vokiečių ir australų kaimynu jau buvo gana įkyrūs.

Liepos 9 diena.

Maršrutas : Vardzia-Khertvisi-Aspindza- Akhalcikhe - (Vale-Turkija)- Abastumani

Po pusryčių atsisveikinę su šeimininkais sugrįžom į Varziją. Nusipirkę bilietėlius pradėjom kopti link vienuolyno

Vienuolynas įkurtas XI amžiuje ir dabar yra išlikę trylika aukštų, 

daug vidinių praėjimų

šlaite išlikęs vandentiekio akvedukas

Po XIII amžiuje vykusio žemės drebėjimo šlaito dalis nuslinko atidengdama viso vienuolyno struktūrą 

Po smagaus pasivaikščiojimo, kavinėję išgėrę po kaušelį vėsaus alaus, kanjonu grįžome prie Khertvisi tvirtovės Mktvari (Kuros) ir Paravani upių santakoje.

Tvirtovė buvo pradėta statyti II amžiuje prieš Kristų, daug kartų perstatyta. Viršutinė gelsvos spalvos dalis perstatyta turkų apie XVI amžių. Nors tvirtovė neprižiūrima ir nerestauruojama, išlikusi gana neblogai. Šiaip dabar virtusi ganykla karvėms su personaliniais kambariais 

 X-XI amžiuje ši tvirtovė buvo Meschetijos centras, bet XIII amžiuje mongolai sugriovė dalį.

 Pasivaikščiojus tarp karvašūdžių patraukėm toliau link Akhalcikhės. Čia mūsų būrio keliai kiek išsiskyrė.

Vienas ekipažas liko apžiūrėt Rabato tvirtovės , o mes su Vytulia šovėm į Turkiją. Su mumis liko ir žavioji galinės sėdynės trejybė, kaip paskui paaiškėjo, tai buvo labai neapdairi klaida...... Šiaip apsilankymo tikslas Turkijoje buvo labai proziškas - kad Vytui toliau galima būtų laikyt mašiną Gruzijoj, reikėjo trumpam išvykt iš šalies ir vėl spakainai grįžus pratęsti buvimo laiką. Muitininkai Gruzijos pusėj gana ilgai tarpusavyje aiškinosi visas šios procedūros subtilybes, tyrinėjo dokumentus , o damos buvo nusiūstos į kitą patalpą patikrinimui. Nežinau kodėl negalima to buvo padaryt mašinoj, bet tiek jau to. Pagaliau gavom išsvajotus štampukus ir pavažiavę laukiam bendrakeleivių. Subtilus triukas buvo tame, kad iš patikrinimo patalpos patenkama tiesiai į DUTY FREE parduotuvę. Pralaukus apie 15 minučių Vytas neiškentė ir nušlepsėjo ieškot gražuolių. Po 10 minučių įpuola į mašiną ir karštligiškai pradeda raustis po piniginę ieškodamas turkijos lyrų ar dar ko-tai. Pasirodo, pro žaviąsias akutes nepraslydo lentynose išrikiuoti šampano buteliai ir jų kaina. Pirmai treniruotei užteko tik kokių tai niekingų trijų butelių šampusiko. Nieko blogo neįtardami apsukom ratą apie turkų muitinę, grįžom į Gruziją, merginos vėl buvo išvestos neaiškia kryptim "patikrinimui", o prie mašinos prisistatė jaunuolis su antpečiais ir pradėjo mums su Vytulia priekaištaut, kad nerodom jam savo kuprinių turinio. Mes susižvalgėm nustebusiais veidais, bet čia priėjo patyręs muitininkas, uždėjo savo svarią ranką ant jaunuolio peties ir ryžtingai nusivedė pokalbiui. Anas dar bandė priešintis ir patenkinti savo žingeidumą, bet į ausį buvo pasakyta pora svarbių argumentų ir jis su šypsena pamojavęs rankute dingo užkaboriuose. Čia tuoj pat pasirodė ir mūsų "patikrintos' merginos ir mes vėl laimingai nuvažiavom į Gruzijos žemę............ Ir tuomet pasigirdo pirmasis pokštelėjimas. Šampusiko džinas buvo išleistas. Ir tas "pirmas apsvaigimas" taip ir neišsisklaidė iki kelionės pabaigos (svyruodavo nuo 0,5 iki 2,5 promilių). Kiekvieną dieną iš mašinos išnešdavau maišelį kamščių ir butelių, o artėjant atsargoms prie pabaigos kildavo nenusakomas erzelis , kad mes su Vytulia vos ne po sėdynėm turėdavom slėptis nuo agresyvių pareiškimų iš galinės sėdynės. Žinoma mums labiausiai nesisekdavo , kai viduryje kokio plyno lauko, kus kelių kilometrų spinduliu aukščiausias augalas būdavo 10 cm žolės kuokštai, būdavo reikalaujama didelio krūmų ar medžių guoto. Labai gailėjausi kad nepaėmėm kokio greitai sudedamo tento ir kastuvo. Taigi prasidėjo man su Vytu stresinis kelionės etapas.

  Nepaisant visų negandų pasiekėm nakvynės vietą Abastumani miestelyje

Tau kurortinis miestelis su mineralinio vandens gydyklomis, pagal medinę architektūrą kiek primenantis Druskininkus, tik kad apleistas.Nors kai kur jau matosi atnaujinimo požymiai, bet dar darbų daug laukia

Vakaras praėjo kaip visada teisingai ir linksmai.

Liepos 10 diena

Maršrutas: Abastumani - Boržomi nac.parkas - Zekari perėja - Saimre - Bahdati - Kutaisis 

Ryte palikę Abastumani miestelį giliai slėnyje pradėjom kilt per Boržomio parką link Zekari perėjos. Kelias, tiksliau mūsų supratimu šimtaprocentinis šunkelis, palaipsniui kilo į viršų, atverdamas vis įspūdingesnius peizažus, keistus vulkaninės veiklos

 darinius pradedant lavos latakais panašiais į milžiniško medžio kelmus, vulkaninių pelenų nuogulas su vulkaninių bombų intarpais, bazaltinės lavos stulpais suguldytais kaip malkų rietuvės. 

Žvelgiant į kitą kelio pusę pastebi, kad už 5 metrų nuo krašto tavo akių lygyje matai eglės viršūnės kankorėžius, kurie turėtų būt keliasdešimt metrų aukščiau

Tada suvoki, kad ten yra toks "nedidelis" šlaitelis apie 100-200 metrų, ir elgtis derėtų atsargiai.Kai pakilom į maždaug 2 km aukštį, pasibaigė miškas, mus pasitiko pavasarinis pievų žydėjimas. Oras nors retokas, bet nepaprastai gaivus ir pilnas įvairiausių kvapų.

 Daugelį augalų galima surasti ir mūsų kasdieniuose darželiuose, bet čia aukštikalnėse jie kelia didžią nuostabą. Bet koks gamtos kūrinys natūraliai yra nuostabus

Persivertę per perėją radom nuostabią vietą pietų pertraukai

ir tik išsidėliojus lietuviškai -gruziniškus užkandžius vėl pasirodė žydiška vilkstinė, kuri jau kuris laikas mus persekiojo.

 Užkandus vyriška fantazija prabudo ir pabandėm sukomponuot idealios moters modelį, kuri ir apkabint galėtų ir paglostyt ir balandėlius verdančius pamaišyt. Atrodo visai neblogai pavyko.

Pradėjus leistis žemyn palaipsniuj keitėsi ir temperatūra ir peizažai. Nuo 15-17 man itin priimtinų laipsnių, atsirado nauji skaičiukai 20, 25 o paskui mano nelaimei ir 30. Aptikau gėlių kurios augo ir mano vazonuose terasoje (pelėžirnis), 

 eglės apkibę samanų "barzdom" lyg kokiam amerikietiškam baisuoklių kine

 Ir netikėtai dingo akmenuotas keliukas, kurio vietoj sujuodavo asvaltuota gatvė su išpuoselėtom vejom, daugiaaukščiais namais ir šaligatviais tingiai slampinėjančiais žmogėnais. Pasiekėm Sairme balneologinį kurortą. Čia trykšta kelių rūšių gydomasis mineralinis vanduo (suskaičiavom tris įrengtas girdyklas), , anot vietinių daktarų gydančių visokiausias ligas. Sąrašas buvo gana ilgas, tad lyg ištroškę kupranugariai puolėm gert tą vandenėlį. Priėję prie trečio šaltinio jau jautėm , kad mūsų "burdiukai" jau ties pripildymo riba, tada teko panaudot tuščius butelius.
  Bet visos mineralinio vandens "gydomosios" savybės nublanko prieš nepaprastą šviežių bandelių aromatą, sklindantį iš nedidelės parduotuvėlės. Visi lyg zombiai sugužėjo pirkt koloringų, lašinius ir celiulitą auginančius kepinius. Savaitę nesutiktas kvapas nugalėjo.

Šiaip taip surinkę visus dalyvius išvažiavom pro grėsmingą praleidimo punktą su sargais, šlagbaumais ir styrančiais vinių užtvarais. Pasirodo klipatų ramybė čia labai vertinama, ir tokie šampaniniai sveikuoliai gali patekt tik paslapčia kalnų šunkeliais. 

 Tolesnis mūsų kelias baigėsi Kutaisio aukštumose, o vakariniai ir naktiniai veiksmai buvo tradiciniai ir gal net nesunkiai nuspėjami. Nebent tas mėnulis kiek ne vietoj kabėjo 

Liepos 11 diena

Maršrutas: Kutaisis - Tsageri - Lentekhi - Ushguli

  Rytas, pagardintas pusryčiais , vyno taure ir keliais lašeliais čačios, vėl suvijo mus į mašinas ir paukštelių įdėmių įdėmių žvilgsnių lydimi išsibaladojom į kone sunkiausią kelionės maršrutą.

Turėjom patekti į Svanetiją per kitą pusę. Po kelių pokalbių telefonu Gia patvirtino, kad kelias "pravažiuojamas". Patikėjom. Kelias palengva kilo į viršų, "galinė sėdynė" pasitaikius pirmai progai papildydavo senkančias šampusiko atsargas, lauke temperatūra grėsmingai artėjo prie 30 laipsnių atžymos. Nors visą laiką važiavom šalia upės, jos vandens spalva visiškai neviliojo net rankas nusipraust. Ir štai netikėtai:

Mūsų nervai neišlaikė. Nepaisant gana puritoniško vietinių gyventojų požiūrio į aprangos kodą, 35 laipsnių temperatūra ryškiai paveikė apsisprendimą

Vandenėlis tikrai gaivinantis. Įmerkus kojas pradėdavo šalt ausys, bet mūsų entuziazmas nugalėjo. Ypač savimi patenkintas buvo Vytulia

 Atsivėsinę tesėm savo kelionę. Nelabai lygus keliukas pasidarė visai kreivas , bet naujai atsiveriantys vaizdai privertė užmiršt visas duobes, balas ir akmenis vidury kelio.

Snieguotų viršūnių daugėjo, pasirodė pirmieji ledynai ir net mus persekioję žydelių legionai negadino nuotaikos. Dešinėje pusėje (mano manymu) turėtų būt Ailamos viršukalnė o kairėj ledynas 

Ledynas prie Ščaros

Mumis buvo susidomėjus ir vietinė fauna

Kol pavažiavom toliau, Ščara apsiklojo debesimis

Trumpam sustojom Zagaro perėjoje (2623 m) "padėkoti dievams" 

Vakarėjant pagaliau pasiekėm Ushguli kaimelį, vieną iš aukščiausiai Europoje esančių gyvenviečių

Kadangi vakarinis vaizdas į kalnus buvo gana įspūdingas, nutariau, kad pabandysiu ryte saulei tekant nufotografuot saulės apšviestą viršūnę. Dienos pabaigą vainikavo vakarienė, kuri buvo žiauriai gausi ir kiek kitokių skonių nei buvom įpratę. Aštri sriuba, chačiapuris trijų rūšių įdaru... esi priverstas užmiršt dienos nuovargį ir mėgautis gyvenimu užsigerdamas taure vyno. Patekėjęs mėnulio blynas nudažė sidabrine spalva snieguotas viršūnes, šešėlyje palikdamas slėnius ir tai buvo dar viena dingstis papilstyt vynelį į taures bent pora valandų.

Liepos 12 diena.

Maršrutas : Ushguli - pasivaikščiojimas link Ščaros ledyno - Mestija

   Ryte buvau ryžtingai nusiteikęs nufotografuot ryto saulės apšviestas snieguotas viršukalnes. 5,30 išropojau iš lovos ir keiksnodamas save už "idiotiškus" pažadus išsliūkinau į balkoną. Lauke dar labiau susiraukiau, nes pasirodo kad šių metų laiku saulė teka tik kitu kampu ir apšviečia kitą kalno pusę, o kai pasisuka toliau....jau būna neįdomu. Nunarinęs galvelę vėl nuėjau bendraut su lova. O apie 7 valandą viskas atrodė maždaug taip

 Ryte bandžiau išsiaiškint kuri šiandien savaitės diena. Buvo daug nuomonių ir spėlionių, kol galų gale metėm šį niekam tikusį užsiėmimą ir pradėjom pilstyt vynelį. Čia laikas ir atstumai skaičiuojami kiek kitaip -nuo valgymo iki valgymo arba nuo vyno taurės iki vyno taurės. Šitokio tikslumo man visiškai pakako.

  Po pusryčių smalsumas užkėlė ant greta esančios aukštumos į bažnytėlę, kur atsivėrė vaizdas į kaimelį.

Vakar nutarėm, kad jau pats laikas pramankštint galūnes, nes nuo sėdėjimo mašinose, gali pradėt užpakaly dantys dygt (kraupus vaizdas). Tad apsiginklavę kuprinėm , tam tikrom atsargom, nors ir gana neorganizuotai patraukėm link Ščaros ledyno paupiu.

Žydintys šlaitai, upės šniokštimas, nuostabūs vaizdai teikė šiam pasivaikščiojimui didelį malonumą

Nors pro miglą matomas ledynas atrodė ne taip jau ir toli, bet iš tiesų supratom, kad 10 km į vieną pusę ir tiek pat atgal labai sumaišytų mūsų dienotvarkę, tad už kelių kilometrų nusiplovę prakaitą

ir mušdami agresyvius varmus patraukėm atgal. Žinoma negalėjau ramiai praeit pro žydinčias pievas.

 Susirinkę į krūvą atminčiai papozavom ir pažadėję sau, kad sekantį kartą būtinai nusikapstysim iki to ledyno grįžom į kaimelį. Pasivaikščioję po vietinį muziejų ir tarp gynybinių bokštų pradėjom nusileidimą link Mestijos.
 Pakeliui pirmas sustojimas buvo mažoj šeimyninėj bažnytėlėj, kuri stebino kelių šimtų metų senumo ikonom ir inventorium. Regiono uždarumas sudarė sąlygas išlikti   daugeliui dalykų, kurie kitur jau seniai suslėpti muziejuose arba kolekcininkų stalčiuose.

 Sustojom ir prie bokšto kuriame žiaurus tėvelis užmuravojo savo neklusnią dukrelę ( o gal ir kitaip, kas žino parašykit).

  Pakeliui vis sutikdavom pėsčiomis žygiuojančius į viršų kuprinėtus varguolius, kurie į mūsų džiaugsmingus sveikinimus bandydavo išspaust kreivą veido išraišką, panašią į šypseną...... bet niekuo deja negalėjom padėt - mes dardėjom žemym.Vienam kaimelyje prieš perėją Vytas pastebėjo kioskelį, kuriam, jo ypatingos uoslės duomenimis,
turėjo bųti NATAKTARIO (alaus rūšis). Ir jis neapsiriko. Bet  čia prieina Miglė ir ryžtingai pareikalauja čačios. Kioskelio šeimininkas staiga nustoja domėtis kokio tai "niekingo" alaus norėtoju ir visą dėmesį sutelkia į rimtą pirkėją. Pasiteiravęs apie pageidaujamą  kiekį, išgirta magišką skaičių -2 LITRAI. Matau kaip Vytulios plaukai visam kūno paviršiuje pasišiaušia iš siaubo, lyg anas būtų prijungtas prie 220V rozetės. Pasitelkus visus savo retorikos sugebėjimus ir kokius-tai slaptus argumentus, pavyksta sumažinti užsakymą iki vieno litro. Šeimininkas nutursena į triobelę pasikviesdamas ir pirkėjus, idant teks atlikti degtienės testus. Kadangi čia vynuogės neauga, tad čačia  gaminama iš slyvų ir jos stiprumas apie 55-60 laipsnių. Nu toks "dratas". Kad nenumirtumę, dar pridedamas visas chačiapurio blynas. Jau atsisveikinant prisimenama, kad kažkas dar ir alaus norėjo..... Anapus perėjos pasivejam kitą mašiną. Ekipažas nervuotas............
  Paskutinį kartą nufotografavę paliekamas viršukalnes leidžiamės į Mestiją.

Pažvelgus į priekį mus pasveikina grėsmingas Ušbos viršukalnės dvišakis

 Mestijoje įsikūrėm viešbutėlyje su vaizdu. Beje mus persekiojanti žydelių kompanija atsiliko per vieną nakvynę, tai ramiai gėrėjomės mėnulio patėkėjimu terasoje. Vaizdas tikrai gražus, ypač kai jį paskanini vyno taure

Liepos 13 diena

Maršrutas: Mestija -Svanetiškų namų muziejus - pakilimas ant kalno keltuvu- pasivaikščiojimas ketera - muziejus

   Vakar vakare vyko intensyvios derybos dėl lankytinų vietų. Vytulia lėtai išdėstė tris variantus , o vyno suaudrinta kompanija entuziastingai pritarė visiems trims variantams iš karto. Tada Vytulia dar kartą išdėstė reikalo esmę, bet entuziazmas sumažėjo tik vienu punktu. Diskusijos virė dar ilgai, kol galų gale nutarėm aplankyt muziejus, pakilt ant keteros su keltuvu, po pietų nužygiuot prie ledyno, na gal dar ką nors nuveikt jei liks laiko. Na kaip ir viskas teisinga.

  Ryte pirmiausia pakilom į viršutinę miestelio dalį, į svanetiškos sodybos muziejėlį. Šeimininkė Larisa labai įtaigiai ir vaizdingai papasakojo apie namų įpatumus, bokštus.Išlikę kelių šimtų metų senumo įranga , baldai, rakandai, kalėjimas, saugyklos, slapti praėjimai. O vaizdai iš bokštų tiesiog pasakiški.

   Nusikabaroję nuo bokštų, pervažiavom į pietinę Mestijos dalį link keltuvo. Sniego nėra, bet galima ir pėstute papramogaut,

 tuo labiau kad tokios žavingos vietinės būtybės į mus dėmesį kreipė. Mūsų damos žinoma apdovanojo mus keletu mėlynių ant šonkaulių, bet ko tik nepaaukoji dėl grožio

  Taigi užsikabarojus ant keteros atsiveria tikrai nuostabus vaizdas - Ušba, Tetnudli, pietinis kalnagūbris. 

Kvietkelių pilnos pievos

Taip ir norėjosi išsitiest ant žolės ir prisipilt vynelio puoduką. 

Bet gi žmogaus natūra vis pirmyn šaukia ir mums pasirodė, kad tie bokšteliai visai čia pat, o jau ten tai pasaulio kraštas ir matysis vos ne iki amerikos. Kolumbo pasekėjai rovė į priekį, tik vienas Vytulia nutarė, kad alaus jis ir čia gali spakainai atsigert. Po geros valandos (gal ir daugiau) kelio, išlieję po kibirą prakaito, drebančiom kojom prišliaužėm iki to "krašto".

 Ir tikrai ant to "krašto" vaizdai buvo fantastiški. Pamiršom išlietą prakaitą, atmuštas kojas, keliuką vos ne 30 laipsnių kampu. Gaivinantis vėjelis  ir vyno puodukas stebuklingu mostu nuvijo nuovargį.







 Aptarėm, kaip keliausim prie šio ledyno

Ir įsiamžinę viršūnėję

 pasukom atgal. Po 5 minučių pastebėjom, kad gal būt atsirado proga išsiskalbt rūbus. Tik neramino kiek nevaldomi žaibai. Oras pasikeitė akimirksniu. Ką tik švietė saulė, o dabar per kalnų keterą vertėsi lietaus debesys. Įtariai žvilgčiodami į šoną sparčiai leidomės žemyn. Kadangi keliukas beveik visą laiką vedė žemyn, tikslą pasiekėm gana greit ir lietaus beveik negavom , bet.......... keltuvas neveikė.

Bet bare esančios alaus atsargų turėjo užtekt, bent vienai dienai. Kita bėda - dingo Vytulia. Ten kur palikom nebuvo. Pamaniau, kad lengviausia jį rast ten, kur yra alaus. Nueinu į barą:

-  Ilgą ir šlubą matėt ?

-  Matėm.

-  Alų Nataktari pirko ?

-  Pirko.

-  Kur dingo ?

-  Nežinom. 

 Šiek tiek susijaudinom , bet dar vis turėjom vilties aptikt kur nors dar šiltą kūnelį. O vos tik pabaigėm gerti po vieną buteliuką alaus, kaip lietus staigiai prasidėjęs, taip pat staigiai pasibaigė. kalnų viršūnės vėl subaltavo nuo sniego. Kažkas paskelbė kad keltuvas veikia. Ir pasirodo kad tai buvo teisybė. Tad sėdom į "liulkas" ir švelniai nusileidom žemyn.

Pakeliau apžiūrėjom miestą ir ierodromą 

Apačioje apsidairius mūsų prapuolenio nesimatė. Mašina tuščia (raktai mano kišenėj), aplinkiniuose krūmuose taip pat tuščia. Vienintelis įtartinas objektas buvo dar nebaigtas įrengti viešbutėlis. Atidarom kelias duris ................. ir ten mūsų ieškomas diversantas įsitaisęs ant grindų, vietoj pagalvės pasikišęs kumštuką snaudžia laimingo kūdikėlio miegu. labai nesinorėjo nutraukt palaimingos būsenos, bet programa reikalavo neatidėliotino vykdymo. Tad teko , pasitelkus technines priemones ( garsius šūksnius, batų galus, stebuklingą žodelį "NATAKTARI" ), prikelt prapuolenį ir tęsti kelionę.

  Čia versija "pagal Vytulią"

Pridėsiu savo kaip navigatoriaus komentarą: pakilom keltuvu į kalną, priėjome gražią vietą. Chebrytei aš aiškinau pasirinkimus su žodžiu "arba" - arba ledynas, arba kalnas. bet jie su jaunatvišku entuziazmu "arba" pakeitė į "ir". Dar pamatė toliau kalną ir nusprendė, kad ten bus dar gražiau. Smagiai pameditavau žiūrėdamas žemyn ir grįžau prie keltuvo. O ten bariukas. Pasiėmiau alaus, smagiai bendravau su šveicarais. Kai pasirodė gan juodas debesys su žaibais, paskambinau Gijai ką jis galvoja. Jis man pasiūlė staigiai nerti su keltuvu žemyn, nes poto išjungs. Perdaviau žinią šveicarams, bet jie tik buvo įpusėjęvyno butelį, o aš savo pusę Natachtario palikau ir nusileidau. Iš karto išjungė keltuvą. Apleistame gesthause smagiai išsitiesiau ant grindų, pasitiesiau trispalvę po galva ir puikiai pamiegojau.

 Sakyčiau aš teisingai praleidau laiką. Bet kaip tu juos įtikinsi... Į ledyną aišku nespėjome, nors spirgančių buvo :-)

Taigi, viskas baigėsi teisingai, aplankėm Mestijos nacionalinį svanetijos muziejų. Sakyčiau tikrai įdomių dalykų pamatėm, patikrinom priemiesčio karvių apartamentus , nusipirkom eilinė porciją vyno ir......... susitaikėm su tuo, kad ledynas šiandien apsieis ir be mūsų

  Beje pas mūsų galinės sėdynės Dezdemonas (mums su Vytulia po trečio šampaninio pokštelėjimo labai norėjosi suvaidint natūraliai Otelo paskutinį veiksmą) vis kirbėjo mintis atverst į tikrą tikėjimą nabagėlį Vytulią. Gal jis ir iš tikro buvo kiek panašus į Bin Ladeną, bet matyt žmogus turėjo tam

 rimtą priežastį (mokesčių inspekcija, gruzijos meilužės, žmona - nors paskutinė versija mažiausiai tikėtina). Nuuuuu visko būna. Taigi, dieną važiuojant per miestelį pasigirdo nuosprendis - radom kirpyklą. Vytas pusvalandžiuj pritilo, paskendo giliuose apmastymuose, bet didvyriškai stengėsi neišduot savo nerimo. Bet valanda "Č" nesustabdomai artėjo. Kadangi aš esu gana jautrus ir silpnos širdies, nutariau nedalyvaut šiame procese ir kantriai laukiau pasekmių. Ir dėka nepaprastų vietinės reikšmės stilistų pastangų gavosi visai neblogas rezultatas:

Pasirodo stebuklų būna. Vakare prie stalo vėl kilo diskusija dėl ledyno lankymo. Lyg ten būtų medum patepta. Vytuliai vėl teko dėliot skaičiukus iš dešinės į kairę ir atvirkščiai įrodinėjant, kad tekantis vandenėlis 

iš po ledo nėra vertas vėlavimo pusdieniui į Batumį. Įkyrokas zyzimas pagaliau visiems nusibodo ir nuolankiai kinkuodami galvas nutarėm pasiduot.

Liepos 14 diena

Maršrutas: Mestija - Zugdidis - Kabuleki- Batumis - Kvariati

   

 Ryte atlikę paskutinius formalumus prie pusryčių stalo, ir pasidžiaugę , kad pagaliau pavyks atsikratyt žydelių palydos. Atlikę vandens pagarbinimo ritualą pasukom į kelią link jūros. Mano dūšia jautė, kad man prasidės liūdnos dienos, bet tenka pasiduotsuplanuotai kelionei






Paskutinį kartą pasidžiaugėm debesim apsimuturiavusia Ušbos viršūne,

 ir palai vis labiau savo galią rodančią Inguri upę vis leidomės žemyn link subtropikų.

Upės gausmas ir nešamo vandens jėga vis labiau stebino, bet žmogaus įsikišimas dažnai gana drastiškai sudarko gamtos kūrinius. Taip staiga griausminga upė virsta bala pilna visokių šiukšlių. Aš suprantu, kad tai kaina kurią mes mokam už savo komfortą, bet ............

man gamtos kūrinys yra daug mielesnis net už ypač didelę betoninę sieną.

Vis žemiau besileidžiant, temperatūra nenumaldomai kilo, pušis iš egles pakeitė palmės, vynuogynai, arbatžolių plantacijos.  Mes ramiai, pokšint šampano kamščiams brovėmės link pajūrio. Galinė sėdynė įvairiuose plyšiuose slapstė kamštelius ir diskutavo įvairiom temom. Mes su Vytu stengėmės netrukdyt ir tyliai dalinomės savo įspūdžiais. Teisybės dėlei reikėtų pripažint, kad per paskutines dienas šampano atidarinėjimo menas pakilo į neregėtas aukštumas ir bet koks paryžiaus barmenas galėtų pavydėt tokios pažangos. Be abejo turėjom problemų dėl pilnos pūslės, bet mes irgi nepėsti buvom. Palaukus iki tam tikros ribos, jau nesvarbu būdavo krūmų tankumas ir aukštis, būdavo net formuojamos "gyvosios priedangos". Mums su Vytu tai teikdavo tam tikrą saldaus keršto pojūtį. Žinoma apie tai šiukštu neprasitardavom, bet dabar tai jau ........

  Sustojom prie savotiškų statinių eilės. Jei manot kad čia koks nors kioskelių turgelis tai klystat. Tai kapinės.

Kita vertus ganėtinai praktiškas dalykas. Prisėdi prie staliuko, prisipili čačios stiklinaitę ir pasveikini amžinatilsį. Ir patogu ir pavėsis

O įrengimas ir dydis matyt nuo piniginės storio priklauso. Kadangi nė vieno ten nepažinojau, tad teko be čačios stikliuko toliau važiuot.

  Jūra vis artėjo ir kai horizonte pasirodė mėlyna juosta, galiorka tvirtai apsisprendė mus su Vytu pasmaugt, jei tučtuojau nesustosim nusimaudyt. Kadangi dar norėjosi pagyvent - sustojom. Pliažas smėlėtas, bangos aršokos , tad triusikėliuose kiekvienas parsinešė po šimtgramį smėliuko atminčiai. Kadangi vandens temperatūra buvo panaši į oro, tad tinkamai atsigaivint nepavyko, bet vanduo yra vanduo. Kvariatis jau buvo netoli, tad paskutinė valandėlė praėjo be nuotykių. Pasisveikinę su Rezo, pasiskirstėm kambarius ir palaimingai įsitaisę balkone ėmėmės alaus degustacijos. Laima su Janečka nusprendė, kad būtina bėgt nusimaudyt. Na mums alaus rasotas buteliukas pasirodė žymiai didesnis malonumas nei už puskilometrio esanti jūra. Lyg ir tarp kitko perspėję, kad gana didelės bangos, ištiesėm kojas ir toliau mėgavomės artėjančio vakaro vaizdais. Mūsų undinės žvyruotu pliažu džiaugsmingai artėjo prie vandens. Vaizdas buvo gana įdomus. Jos įsibrisdavo maždaug iki kelių, paskui atšniokšdavo banga ir undinėlės trumpam dingdavo, paskui pasirodydavo įvairios galūnės netikėčiausiomis pozomis. Bangai nuslinkus, undinėlės vėl puldavo į ataką. Taip tesėsi gal kelis kartus, bet matyt supratusios, kad šiandien jūra nenusiteikusi priimt mauduolių, patraukė namo. Grįžusios demonstravo įvairių formų ir dydžio spalvotas dėmes ant kūno, kaip įrodymą, kad jos buvo prie jūros . Mes mielaširdingai patikėjom.

Liepos 15-16 dienos

Maršrutas : nevažiavom niekur.

  Atsidūrėm subtropikuose. Kadangi aš asmeniškai esu šaltamėgis , tai man tai buvo sunkiausios kelionės dienos. Eilinį kartą įsitikinau, kad tokios gyvenimo sąlygos man visiškai nepriimtinos. Bet anot Janečkos anekdoto, "pabandžiau atsipalaiduot ir patirt iš viso to malonumą". Tuo labiau, kad ir pasidžiaugt buvo kuo.

  Ryte, atlikę maitinimosi procedūras,  patraukėm artimiausio kalno link. Praeitą kartą ten važiavo mašinom, bet pasivaikščiojimas malonesnis. Tad apsiginklavę kuprinytėmis su atitinkamom atsargom, patraukėm į viršų. Įvairiaspalviai žiedeliai, kabančios citrinos, privertė pamiršt šlapius marškinius.

Palypėję aukščiau pasigėrėjom Kvariačio panorama iki pat Batumio,

bandėm balkone įžvelgt drybsantį Vytulią, bet anas matyt buvo nuėjęs atsinešt sekančios alaus porcijos

Pasukus toliau pasitiko hortenzijų krūmai

su visur šmirinėjančiais driežiukais, nepatenkintais , kad neleidžiam jiems ramiai kaitintis saulutėje. Žiedų forma ir įvairovė varė į neviltį sodininkus-mėgėjus. Vat dūrinies tam darže nuo ryto iki vakaro, lakstai kaip pamišęs su kibirais vandensvedi iš proto trąšų pardavėjus.......... o čia be jokios priežiūros auga ir bujoja visokie kvietkai..

Hortenzijų įvairovė tiesiog stebino. Mėlynos, raudonos , baltai mėlynos, svyrančios, dar kitokios, atliekančios tvoros funkciją.

 Sustojus trumpam poilsiui pastebėjau, kad ne tik man vienam karšta. Palengvėjo.

Apelsinai , kyviai kabėjo medžiuose, erzindami mūsų virškinimo organus. Bet mes didvyriškai atsisakėm neprinokusių malonumų ir šliaužėm į viršų.

Kitapus kalno pastebėjom vyrų ir moterų vienuolynus. Tarp jų buvo neryškus takelis, tad nuspredėm , kad vyksta tam tikri mainai. Vyriokai į kairę keša vyną, o moterėlės sūrius spaudžia. Vat ir visiem nauda

Kai priartėjom prie "olando" namo (koks tai veikėjas iš olandijos turi ten namą - lyg ir Saakašvilio žmonos giminaitis), aptikau nepaprastą kvietkelį. Nedrysau spėliot, kokioj žydėjimo stadijoj, bet atrodė nuostabiai, matyt "pats tas "žydėjimas.

Užsikabaroję į patį viršų (bent jau mes taip manėm) puolėm amžintis atsivėrusiam fone. Net ir man pavyko įlyst į vieną nuotrauką

Metę paskutinį žvilgsnį į pasiektą viršukalnę, pradėjom leistis link namų

Vis pavykdavo rast keistų augalų, kurie lyg ir neturėtų čia būt. Bet argi tai svarbu. Tiesiog gražu

 Sulaukus vakaro nuvykom į Batumį promenadai. Damos išsitraukė vis dar slėptus apdarus iš čemodanų dugno, vyriukai pasipurškė dezodorantais ir išpūtę krūtines pasileidom per spalvom žaidžiančią alėją. Nuo neono spalvų raibo akys, išradingai išdėstyti prožektoriai sutraukia begalę poilsiautojų . O besisukanti metalinė erotinė konstrukcija "Vyras ir Moteris" užminė konstrukcinę mįslę - kaip ana pereina viena per kitą

Prisiminę vaikystę susėdom į apžvalgos ratą, ir galėjom pasigrožėt didesne Batumio panorama

Daug visokių objektų vertų dėmesio. Pasivaikščiojimas gavosi labai smagus pažintine prasme. Praeitą viešnagę nepavyko apsilankyt mieste, tad šis kartas buvo produktyvesnis. matosi, kad buvo mesta krūva pinigų, kad pritraukt kuo daugiau poilsiautojų. Nuo paskutinio apsilankymo čia 11-tais metais, naujų statybų ir jau funkcionuojančių pastatų kiekis tiesiog stulbinantis. Tenka tik dairytis ir spėliot ar buvo praeitą kartą ar ne. Sveikinam.

 O šiandien ( 07.16) šventėm Danutės gimtadienį Visi įkyriai lindo bučiuotis , tikėdamiesi, kad Navickėlis atvilks šampano kokį kibirėlį.

Viltys pasiteisino

Va ten tokius kvietkelius pavyko Danutei rast. Sekantis veiksmas buvo drybsojimas prie jūros. Kažkurią 

dieną ir aš dalyvavau tam procese. Besivoliojant ant žvyriuko, merginos man darė "akmeninį" masažą. Iš pradžių akmenukų piramides statė ant žemės , po to sugalvojo, kad ant mano kupros yra žymiai įdomiau. Kad mažiau judėčiau, dar į triusikėlius prigrūdo gerų "bulyžnikų", motyvuodamos kad tai labai geras gydomasis masažas. Turėdamas karčios patirties su savo mašinos galiorka, nutariau, kad ginčytis beviltiška, tad "pabandžiau apturėt malonumą". Atrodo mano taktika pasiteisino, merginos pakikeno, pasidžiaugė savo architektūriniais sugebėjimais, pafotografavo ir paleido mane be rimtų traumų. Net akmenis visus iš triusikėlių pavyko iškratyt be didesnių pretenzijų dėl meno kūrinių griovimo. 

  Po pietų dalis keliauninkų patraukė į botanikos sodą. Man asmeniškai įdomu kiek skiriasi liepos ir rugpjūčio pabaigos vaizdas. Teko gal kiek nusivilt, bet atradau ir nemažai žydinčių augalų, kurie aną kartą jau buvo peržydėję.

Šiais kankorėžiais praeitą kartą buvo labai susidomėjusios mūsų damos. Prisirinko pilnas kišenes, lyg pas mus nebūtų (na gal jie kiek kitokie, bet kankorėžis ir Afrikoj kankorėžis). Po ilgų debatų, teko pripažint, kad magnolijos vis dar žydi, nors aš su Laima buvom šventai įsitikinę , kad tai pavasarinis išmislas.

Indiška azalija irgi jau baigė žydėt. Visą kelią mus lydėjo vietinės reikšmės sparnuočiai

Nežinia ko jie iš mūsų tikėjosi, bet smagu buvo stebėt jų strakaliojimą.

Hortenzijų krūmai jau neatrodė tokie įspūdingi kaip vakar ant kalno šlaitų, bet gražus kvietkas visada gražus

Sustojom ir prie mimozos lysvės. Elektromobilio vairuotojas pripasakojo kaip atpažinti neištikimus vyrus ir žmonas. Žinant šio augalo savybes - rezultatas šimtaprocentinis

O kvapniosios eukaliptų alėjos.............

Raudonžiedės magnolijos......

išstypusi juka

Pušys su neišsivaizduojamo ilgio spygliais, lyg pavasariniai varvekliai nukarusiais žemyn

Šlaitas į jųra visas apaugęs lianomis, kurios iš medžių padaro slėpingas palapines

 Pasiflorų saulutės, ir šluotelinė baltoji hortenzija, kelios iš rūšių kurių nebuvom aptikę ankstesniam pasivaikščiojime po kalnus. Tad pamasčius, buvo visai įdomus pasivaikščiojimas po jau matytas vietas. Kiekvieną kartą galima atrast kokią naujieną, kurios anksčiau lyg ir nepastebėjai.

Kadangi tai buvo paskutinė diena pajūryje, tad po visą dieną trukusių diskusijų nutarėm pasimėgaut jūros gėrybėm. Buvom įpareigoti turguj nupirkt midijų ir žuvies, o visą laimikį Rezo savo virtuvėj turėjo paruošt iki valgymo kondicijos. 

 Žuvies turgus prie 34 laipsnių temperatūros žinoma skleidžia ypač stiprų aromatą , bet nepaisant visko, pavyko gaut kelis kilogramus midijų ir porą rūšių žuvies. Apsirūpinę papildomom vyno atsargom , kad jūros druska negraužtų gerklės rimtai pasiruošėm vakarėliui...........

Reikėtų pripažint, kad puolimas buvo intensyvus ir rezultatyvus. Lėkščių turinys sparčiai mažėjo. Kai išėjau pasiimt fotoaparato, lėkštė dar buvo pina, sugrįžus turėjau tenkintis dviem silkutėm , nu dar vienos uodega likus buvo.

Atliekų bliūdas sparčiai pildėsi, patikėkit - skanu buvo. Be abejo pamaitinom ir badaujančius kaimynus, kurie pabaigoj vakarienės jau įtariai skersakiavo į siūlomus kauliukus. Man kilo dilema - kas geriau parvežt namo; ar smagius prisiminimus ar nedagertą čačios buteliuką. Apsvarstęs visus "už" ir "prieš" nutariau , kad prisiminimus vežiot žymiai patogiau - nieko nesveria, neužima vietos, nebūna problamų su muitine, o kita vertus ir skonį galima pakoreguot į reikiamą pusę

Tad nusprendžiau, kad vienam tostui to kiekio užteks, o gero samagono ir namie galėsiu gaut, ir neatrodysiu kaip nesusitupėjęs girtuoklis parvilkęs namo nedagertą butelį. Taigi ramia sąžine išpilsčius tą reikalą ir perpylus į tam skirtas ertmes tesėm atsisveikinimo vakarėlį

Nors atliekų krūvelė buvo didelė, bet pasižiūrėkit į šiuos veidus. Kas galėtų pasakyt , kad kelionė nepavyko? Buvo tiesiog nuostabu. 

Liepos 17 diena.

Maršrutas : Kvariatis - Batumis- Prometėjo olos - Kutaisis

   Jeigu lakoniškai apibūdint šios dienos kelionę, labai tiktų televizijoj naudojamas garsas tam tikrų žodžių tiradoms apibūdint - "Pyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyypt".

   Bet negalvokit kad buvo kokie tragiški, nedori ar kriminaliniai įvykiai. Tiesiog kamščių kiekis gal buvo neįprastas. Pradžia nežadėjo nieko išskirtinio. Pavalgę pusryčius, atsisveikinom su Rezo, pasižadėdami būtinai sekantį kartą užsukt ir nuskuodėm link Batumio. Merginos įsimetė standartinį šampano trejetą. Sustojom Batumyje prie turgelio: kas citrinų, kas pinigų iš bankomato išmelžt - įprasti ir nieko blogo nežadantys darbeliai. Vargais -negalais surinkę visą ekipažą, patraukėm toliau. Merginos intensyviai bandė atsisveikint su pajūriu ir jau už kokių 15 km teko siūst signalą priekyje važiuojančiai mašinai " U NAS KRUPNYJE PROBLEMY". Problemas sėkmingai pavyko išspręst prie artimiausios parduotuvės, kur pavyko rast tinkamą šampano rūšį. Man kiek pradėjo kilti negera nuojauta, bet ......... pamaniau kad būna ir blogiau. Išlaisvintas šampaninis džinas mašinoje vis suko audringesnius ratus ir greitai įgavo reaktyvinio lėktuvo greitį. Diskusijos galinėje sėdynėje kaito, temos vis aštrėjo, retkarčiais įsukdamos ir mus. Papuolėm į nepavydėtiną situaciją, kada padėtis atsidura ties aklaviete. Visais, be išimties, atvejais likdavom su Vytu kalti (patys žinoma nelabai perprasdavom tą sudėtingą situaciją). Palaikai vieną pusę, užpuldavo kita, jei netyčia pritari kitai pusei, gaudavai į ragus nuo pirmos, jei bandydavom nutylėt - "tai ko tylit ?". Ir neduok dieve jei netyčia prasitardavai turįs savo nuomonę - prasidėdavo totalinis puolimas visais frontais. Norėdavosi slėptis po sėdynėm, prašėm "politinio prieglobsčio" kitoj mašinoj - prašymas trumpai pasvarsčius buvo ryžtingai atmestas.  Šaukinys " U NAS KRUPNYJE PROBLEMY" dar nuskambėjo keletą kartų. Kadangi mūsų fėjos nutarė, kad mes jau totaliai nugalėti ir neverta daugiau kreipt į mus dėmesį, prasidėjo dainų valandėlė ( ačių Janečkai už idėją). Savotiškas koncertas buvo, net lietuvių liaudies dainos su anglišku akcentu.  Nereikėtų pamiršt, kad nepaisant visų negandų mums neaiškiu būdu pavyko privažiuot iki "Prometėjaus olų" komplekso netoli Kutaisio. Nors vėjelis ten buvo gana silpnas , mūsų bendrakeleivės kažkodėl labai jautriai reagavo į menkiausius šoninius gūsius. Tai kiek sukėlė nerimą ekskursijos prižiūrėtojams, bet pavyko juos įtikint, kad tai nuo ypač gaivaus priekalnių oro ir gėlių kvapų.

 Palaukę kol bus surinkta pilna grupė, pradėjom leistis į olas. Pradžioje norėjosi fotografuot kiekvieną kam pelį, stalagmitą ar stalaktitą. Bet paskui supratau, kad toliau bus žymiai įdomiau. Tai kaip su ragavimu. Iš pradžiųpuoli alkanom akim prie bet ko, paskui pradedi ieškot skanesnių gabaliukų, kol galų gale pradedi jaust gurmanišką pasitenkinimą radęs įstabų dalykėlį.

 Vėsus oras, prožektorių šviesa sukuria nuostabius vaizdus : pavasarinius ledo varveklius,

vargonų triūbas

 pamėkles iššieptais dantim. Viskas priklauso nuo vaizduotės. Tai tas pats kaip pamatyt praplaukiančiam debesyje avinėlį ar kokį burlaivį. Olų kompleksas gana įspūdingas. Palyginus su praeitą kartą aplankytom, netoliese esančiom, Sataplijos olom, čia žymiai didesnės erdvės ir dydžiai. Na čia nebuvo dinozaurų pėdsakų, bet tikrai vertas aplankyti objektas. Pabaigoje buvom susodinti į valtis ir išplukdyti į dienos šviesą

 Atsisveikinę su sargu ( žmogelis dirbęs sargu per suirutę ir be jokio atlygio saugojęs šį kompleksą), sėdom į "traukinuką ir nuvažiavom atgal . Olomis ir valtimis nukeliavom beveik apie kilometrą , tad sugrįžom komfortiškai.

 Pakeliui dar aplankėsm Bagrati baziliką, bet buvęs UNESCO globojamas objektas dabar kiek sudarkytas. Priestatas (liftas) visiškai netinkamas reiškinys šiame pastate. Bet matyt kažkam tai patinka

       Liūdna. Mūsų kelionė artėja prie pabaigos. Vakarienė, Paskutinis pasisėdėjimas terasoje su vynu. Lyg ir visi linksmi , gerai nusiteikę, bet atrodo kiekvienas jaučia nerimą širdyje. tai smagių ir laimingų akimirkų pabaiga. Turbūt keikvienam, po tam tikro laiko, išliks tik maloniausios kelionės akimirkos, atsiminimai darysis vis blausesni, dienų įvykiai susilies į vientisą juostą, kurioje nebus pertraukų, pramiegotų valandų, nesmagių akimirkų.  Tikiuosi kad šis kelionės aprašymas padės atgaivint prisiminimus.

Ačių bendrakeleiviams, buvo nepaprastai smagu, tikiuosi dar daug įspūdingų nuotykių